Kupinas šviesiausių vilčių 1996 m. Buddy Lazier pradeda dar vieną IndyCar sezoną. Pirmuosius 28 ratus, sezono starto kvalifikacinėse varžybose – „Indy 200“, vykusiose Disney World – Buddy skrieja tiesiog nepavejamai. Pagaliau po ilgų septynerių savo karjeros metų jis tiki, kad yra pajėgus laimėti net ir „Indie 500“ etapą. 

Buddy tėvas, Bob Lazier, taip pat buvo lenktynininkas. 1981 m. Buddy turėjo galimybę stebėti savo tėvo pasirodymą legendinėje Indianapolio lenktynių trasoje. 154 rate perkaitęs variklis tąsyk lėmė ankstyvą finišą ir 19 vietą bendroje įskaitoje – aukščiausią Bob Lazier pasiekimą Plytinėje [Indianapolio trasa taip pat žinoma „Plytinės" pravarde, vert. pastaba]. Karti tėvo patirtis tapo vertinga pamoka jaunajam Lazier: kiekvienas „Indie 500“ etapas gali būti paskutinysis karjeroje, todėl niekuomet negali atsipalaiduoti. Nėra jokių garantijų, kad čia patekęs vieną kartą, pateksi ir antrą.

Buddy Lazier lenktynės „Dura Lube 200“, Fenikse. Startas žadėjo daug. Pasak paties Buddy, pirmąją treniruotės mylią jis įveikė rekordiniu greičiu: „Nors ant kelio nebuvo jokių kliūčių, pasiekus pirmąjį posūkį kairysis automobilio sparnas kažką kliudė ir kulkos greičiu šovė į viršų. Akimirksniu praradau sukibimą, per sekundės dalį automobilis apsisuko apie savo ašį ir trenkėsi į apsauginę betono sienutę“.

Smūgis buvo toks stiprus, jog Buddy nugara, dubuo ir kryžkaulis lūžo net 43 vietose. Greitosios pagalbos darbuotojai pusiau sąmoningą lenktynininką malūnsparniu nugabeno į vietos ligoninę. Čia jis intensyvios terapijos skyriuje praleido daugiau nei dvi itin skausmingas savaites. Gimtąjį Koloradą Buddy pasiekė invalido vežimėlyje – jis vis dar negalėjo vaikščioti, o iki išsvajotojo 1996 m. „Indie 500“ etapo buvo likę mažiau nei 6 savaitės.

Maždaug tuo pačiu metu IndyCar pasaulio atstovų akiratyje atsirado ir daktaras Brock Walker. Buvęs profesionalus slidininkas, vėliau – į stuburo sistemą besigilinantis daktaras chiropraktas, 1990 m. Walker pardavė savo privačią kliniką ir atsidėjo unikaliems gravitacinės jėgos ir žmogaus kūno sąveikos tyrinėjimams. Devyniasdešimtųjų pradžioje Walker buvo sukūręs ir išbandęs ne vieną automobilio sėdynę, specialiai pritaikytą IndieCar. Sulig kiekvienu prototipu, Brock Walker iškelta teorija apie kryžkaulio [kryžkaulis sudaro dubens lanko galinę sieną ir yra jo atrama. Žmogaus kryžkaulis yra įlinkos trikampės plokštės formos, susideda iš 5 slankstelių, vert. pastaba] atramos svarbą sėdimojoje pozicijoje vis labiau ir labiau pasitvirtino. Stabili kryžkaulio atrama leidžia dubeniui natūraliai pakrypti į priekį ir išlikti neutralioje pozicijoje – taip, kaip yra žmogui stovint tiesiai.

„Visas mano darbas buvo paremtas vienintele idėja: kokia žmogaus kūno padėtis leistų efektyviausiai įsisavinti automobilio generuojamą energiją? Tinkama kūno padėtis ir atrama suteikia komforto bei lengvumo pojūčius, žmogus tokioje pozicijoje gali išsėdėti gerokai ilgiau. Sutelkus dėmesį į kūno jėgos įgalinimą, komfortas natūraliai tampa šalutiniu teigiamu tokio sėdėjimo poveikiu“, – paaiškina daktaras Walker. Na o kas kitas, jei ne Buddy Lazier 1996 m. karščiausiai svajojo apie komfortišką gravitacinių jėgų veikiamą lenktyninio automobilio sėdynę. 

Ambicingas lenktynininko tikslas – dalyvavimas 1996 m. „Indie 500“ etape dar neatsigavus po  sunkios traumos – lėmė, jog pagalbos Buddy tėvas kreipėsi būtent į daktarą Brock. Iš pradžių racionalusis Walker nenorėjo sutikti dalyvauti tokiame beprotiškame projekte („Pats sau tyliai mąsčiau, kad ši šeima tikri bepročiai“,– prisimena Brock ), tačiau tvirtai nusiteikęs Bob visgi sugebėjo įtikinti daktarą pagelbėti jo sūnui. Kai Walker suprato, kad Buddy Lazier bet kokiu atveju planuoja lenktyniauti „Indie 500“ trasoje, jis sutiko bent jau pamėginti pagerinti traumuoto lenktynininko šansus bei sumažinti tikėtina skausmingą būsimą patirtį trasoje.

„Aš labai gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą. Užėjęs į automobilių dirbtuves, pirmiausia pastebėjau liūdnus visos šeimos veidus, – prisimena Walker, – Juk tuo metu Buddy svarankiškai dar negalėjo nei atsistoti, nei atsisėsti, nei atsigulti.“ Norėdamas dalyvauti lenktynėse, Lazier taip pat negalėjo vartoti jokių nuskausminamųjų. Paprastai nauja lenktyninio automobilio sėdynė yra vystoma apie 2 metus, tačiau šįsyk Walker teko pasiraitoti rankoves: jis viso labo teturėjo tris trumpas savaites. 

„Mums teko ieškoti būdų,leidžiančių Buddy svorį paskirstyti taip, kad jo traumuotos kūno dalys: dubuo ir kryžkaulis neturėtų atlaikyti viso kūno svorio bei gravitacinės įtampos, – projekto iššūkius prisimena Walker, – Mes privalėjome sukurti tam tikrą pakabinamą mechanizmą, kuris leistų jam gerai jausti automobilį, bet tuo pačiu gaubtų bei stabilizuotų tam tikras kūno dalis, padėtų mažinti kryžkauliui tenkančią apkrovą“. Walker tikėjosi, jog specialios sėdynės dėka Lazier sugebės įveikti net 25 lenktynių ratus. „Turint omeny kokio lygio skausmą Buddy jautė, tai buvo itin optimistiška prognozė, – pasakoja daktaras Brock. Tačiau realybė pranoko visus lūkesčius – Buddy įveikė visą lenktynių distanciją – 200 Indianapolio trasos ratų. Ir padarė tai greičiau nei kuris kitas lenktynininkas tais metais“. 

„Visas mano darbas buvo paremtas vienintele idėja: kokia žmogaus kūno padėtis leistų efektyviausiai įsisavinti auomobilio generuojamą energiją? Tinkama kūno padėtis bei atrama, suteikia komforto ir lengvumo pojūčius, žmogus tokioje pozicijoje gali išsėdėti gerokai ilgiau. Sutelkus dėmesį į kūno jėgos įgalinimą, komfortas natūraliai tampa šalutiniu teigiamu tokio sėdėjimo poveikiu.“ – Brock Walker

„Walker suprato, kad man reikia ypatingo sprendimo, ateities sprendimo ir jis jį sukūrė tiesiog čia, mano garaže“, – šypteli Lazier, – daktaro Brock sukonstruotas mechanizmas tarsi savotiškos sūpynės ar lopšys prilaikė mane, bet tuo pačiu leido atlikti reikalingus judesius. Ar būčiau sugebėjęs laimėti „Indie 500“ trasoje be šios sėdynės? Sunku pasakyti, tačiau esu tikras, kad mano pastangos būtų buvusios gerokai skausmingesnės“. 

Po triumfo „Indie 500“, Lazier tęsė reabilitaciją. Tačiau šlovė nepadėjo jam ilsėtis ramiau: nesibaigiantys interviu ramiai sėdint paprastoje kėdėje tapo ne mažiau skausmingu iššūkiu. Lazier negalėjo nustoti galvoti apie nuostabųjį Walker išradimą, leidusį jam be skausmo vairuoti lenktyninį automobilį: ar jis galėtų būti pritaikytas ir kitose srityse? Daktaras Brock apsilankė pas Buddy namuose ir naująją sistemą pritaikė senajai namų biuro kėdei. Užbėgant įvykiams už akių turime pasakyti, kad ši kėdė ir tapo pirmuoju PostureFit kryžkaulio atramos prototipu. 

Labai lengvai ši istorija galėjo pakrypti ir kita linkme. Jei HERMAN MILLER vadovai nebūtų sužinoję apie išskirtinį Walker Brock darbą su Buddy Lazier, didelė tikimybė, kad neeilinis išradimas taip ir būtų nugrimzdęs užmarštin. Tačiau 2000 m. lapkričio mėnesį įvyko pirmasis HERMAN MILLER vadovų ir Walker Brock susitikimas. „Brock atėjo su visa lenktyninio automobilio sėdyne, – prisimena Don Goeman, HERMAN MILLER tyrimų ir inovacijų skyriaus vadovas, – pabandę joje pasėdėti, mes iš tiesų pajutome didžiulį skirtumą, apie kurį jis tiek daug kalbėjo.“ 

Walker netruko įtikinti HERMAN MILLER komandą, kad darbo kėdžių gamyboje itin vertinama juosmens atrama, ne visada garantuoja ilgalaikį sėdėjimo komfortą. Beliko rasti sprendimą, kaip unikalų kryžkaulio atramos mechanizmą pritaikyti serijinėje darbo kėdžių gamyboje? Tuo metu ergonomiškumo viršūne laikyta AERON tapo Walker išradimo flagmanu. Rizikingas sprendimas modifikuoti tobulu laikytą ir populiariausią kolekcijos modelį atsipirko su kaupu. „Privalėjome rizikuoti ir dar kartą įrodyti savo klientams, kad žmogaus gerovė yra mūsų prioritetų sąrašo viršūnėje. Su ergonomika nepasiginčysi ir, pasiryžę patobulinti AERON dizainą, mes tai akivaizdžiai pademonstravome“. 

2002 m. HERMAN MILLER pristatė naująjį AERON su PostureFit modifikacijos galimybe. Tačiau čia istorija nesibaigia. Praeities patirtis dirbant su AERON dizaineriu Bill Stumpf, Don Goeman padėjo žengti dar ryžtingesnį žingsnį: Brock sukurta PostureFit kryžkaulio atrama tapo itin svarbia ne tik AERON, bet ir visų kitų HERMAN MILLER darbo kėdžių dizaino dedamąja.

„Stumpf mėgdavo sakyti, kad jei tiki, jog identifikuota problema yra itin svarbi ir dedikuoji savo laiką bei pastangas išspręsti ją kurdamas vieną produktą, tačiau nesugebi atsigręžti ir tos pačios problemos išspręsti ir kituose gaminiuose, taip tik įrodai, jog įvardinta problema iš tiesų nėra jau tokia svarbi“, – pasakoja Goeman. Šiandiena PostureFit funkcija yra neatskiriama MIRRA, CELLE, EMBODY, SAYL bei MIRRA2 kolekcijų dalis. 

Kaip teigia Goeman, neįkainojama partnerystė su Walker Brock akivaizdi kiekvienoje HERMAN MILLER vardu pažymėtoje darbo kėdėje: „Brock padarė milžinišką įtaką visiems mūsų ateities projektams, jo reikšmingos įžvalgos leido mums pasiekti tokias kokybės aukštumas, kurių be jo mes net nebūtume galėję įsivaizduoti, – D. J. De Pree (HERMAN MILLER įkūrėjas) išmokė mus atverti protą bei širdį kūrėjams, nepriklausantiems mūsų verslo pasauliui. Tad nors Walker Brock ir nėra dizaineris, jis sugebėjo įtikinti mus ir HERMAN MILLER rankomis įgyvendinti savąją viziją – ergonomikos viziją.“

Straipsnio autorius: Curt Wozniak   |    Fotografijos: IMS Photo   |    Šaltinis: hermanmiller.com   |    Vertimas: Lina Paulauskaitė